„Stark“ pritraukė 500 mln. eurų: Europos dronų startuolis jau vertas 3,5 mlrd. – ir kodėl tai svarbu Baltijai

Berlyne įsikūręs gynybos startuolis „Stark“ birželio 23 d. patvirtino vieną garsiausių šių metų Europos raundų: 500 mln. eurų, vadovaujant „Sequoia Capital“ ir „Founders Fund“. Po raundo bendrovė vertinama daugiau nei 3,5 mlrd. eurų – ir tai įmonė, kurios pirmasis produktas viešai pristatytas vos prieš metus. Tarp investuotojų – ne tik garsiausi Silicio slėnio fondai, bet ir NATO inovacijų fondas (NATO Innovation Fund), „Project A“, „Advent“, „Air Street Capital“, „201 Ventures“ bei žiniasklaidos magnato Mathiaso Döpfnerio „Döpfner Capital“.

Skaičiai įspūdingi savaime, bet įdomiausia – ką jie rodo apie pasikeitusią Europos nuotaiką. Dar prieš porą metų gynybos startuolis Senajame žemyne būtų sunkiai pritraukęs net dešimtadalį tokios sumos. Šiandien kapitalas plūsta į bendroves, kurios žada vieną dalyką: gamintis ginklus Europoje, greitai ir dideliais kiekiais.

Kas yra „Stark“ ir jo Virtus

Bendrovę 2024 m. įkūrė Florianas Seibelis (jis jau pasitraukė iš kasdienio valdymo – nuo spalio vadovauja „Project A“ bendraįkūrėjis Uwe Horstmannas). Pagrindinis produktas – Virtus, arba oficialiai OWE-V („One-Way Effector – Vertical“): vertikaliai kylantis ir nusileidžiantis (VTOL) kamikadzės dronas su charakteringais kryžiaus formos sparnais.

Techninės charakteristikos parodo, kam jis skirtas. Virtus neša iki 5 kg sprogstamąjį krūvį, skrieja apie 120 km/h kreiseriniu greičiu, o galutinio pikiravimo į taikinį metu įsibėgėja iki 250 km/h. Ore gali išbūti iki valandos, o taikinį pasiekti net už 100 km – ir tai veikia esant prastam ar visai dingusiam ryšiui, kas šiuolaikiniame elektroninės kovos lauke yra kertinis dalykas. Neradęs taikinio, dronas gali būti užprogramuotas grįžti ir nutūpti – tad daugkartinio naudojimo. Visa tai – elektrinė, greitai dislokuojama sistema, kurią parengti skrydžiui užtenka maždaug 15 minučių.

Svarbiausia – Virtus nėra koncepcija iš pristatymo skaidrių. Dronai jau buvo išbandyti realiame kare Ukrainoje, o „Stark“ turi biurus ne tik Berlyne ir Miunchene, bet ir Kyjive. Vasario mėnesį bendrovė pasirašė maždaug 268 mln. eurų vertės kontraktą su Vokietijos kariuomene (Bundeswehr) dėl kamikadzės dronų tiekimo.

Pinigai – į gamyklas, ne į rinkodarą

„Stark“ skelbia, kad daugiau nei 80 % naujojo kapitalo keliaus tiesiai į tyrimus, plėtrą ir gamybą – tarp jų į naujus elektroninės kovos tyrimų centrus ir gamybos pajėgumų plėtimą iki tūkstančių sistemų per mėnesį. Tai jau matosi praktikoje: bendrovė atidarė pirmą gamyklą už Vokietijos ribų – 40 000 kv. pėdų patalpas Svindone (Jungtinė Karalystė) su daugiau nei 100 naujų darbo vietų, plečiasi į Švediją, įsigijo autonominės navigacijos startuolį „Pleno“ ir pristatė jūrinių dronų sistemas.

Tai – kontrastas su daugeliu programinės įrangos startuolių, kur didžioji dalis raundo neretai virsta pardavimų komandomis ir augimo eksperimentais. Gynybos technologijose vertę kuria fizinė gamyba: kas geba pagaminti dešimtis tūkstančių dronų per metus, tas ir turi galios. Būtent dėl to investuotojai pasiruošę mokėti 3,5 mlrd. eurų vertinimą už dar jauną bendrovę.

Bet yra ir nepatogi dalis

Istorija nebūtų sąžininga be antrosios pusės. 2025 m. lapkritį, per karinius bandymus, Virtus dronai nepataikė nė į vieną taikinį per keturis bandymus – tiek per „Haraka Storm“ pratybas su britų pajėgomis Kenijoje, tiek per Bundeswehr vertinimą prie Miunsterio. Vieno incidento metu dronas nuklydo nuo kurso, kilo baterijos gaisras, o nuolaužos nukrito miške.

Įdomu tai, kad Vokietijos valdžia ir didieji fondai bendrovę parėmė vis tiek. „Stark“ teigia, kad gruodžio Bundeswehr vertinimuose pataikymo tikimybė jau viršijo 90 %, o 2026 m. pradžios bandymai su realiomis kovinėmis galvutėmis praėjo sėkmingai. Vis dėlto kontraktai ir kapitalas atkeliavo dar prieš viešai įrodant, kad problemos išspręstos. Tai daug pasako apie dabartinę Europos nuotaiką: baimė atsilikti dronų gamyboje lenkia įprastą techninio brandumo patikrą.

Kodėl tai svarbu Lietuvai ir Baltijai

Pirma, geografija. Baltijos šalys yra arčiausiai grėsmės, o pigūs, masiškai gaminami kamikadzės dronai – būtent tas ginklas, kurio pamokas pateikė karas Ukrainoje. Europinis tiekėjas, gebantis pagaminti tūkstančius sistemų per mėnesį ir turintis patirties realiame fronte, regionui aktualesnis nei tolimas amerikietiškas analogas.

Antra, tai dalis platesnio Europos technologinio suvereniteto posūkio – to paties, kurį matome ir kalbant apie ES dirbtinio intelekto modelius ar debesijos infrastruktūrą. Žemynas vis labiau nori nepriklausyti nuo užsienio tiekėjų kritinėse srityse, o gynyba – pati jautriausia jų.

Trečia, signalas vietos verslui ir kūrėjams. „Stark“ atvejis rodo, kad Europos gynybos technologijų rinkoje atsiveria langas: NATO inovacijų fondas aktyviai investuoja, o dvejopo naudojimo (dual-use) technologijos – nuo autonominės navigacijos iki elektroninės kovos, kompiuterinės regos ir saugaus ryšio – tampa karšta sritimi. Lietuvos inžinieriams ir startuoliams, ypač dirbantiems su autonomija, jutikliais ar programine įranga, tai ne tolima naujiena, o realiai augantis užsakovų ir partnerių laukas.

Apibendrinant: 500 mln. eurų į dar jauną dronų gamintoją – tai ne tik vieno startuolio sėkmė, o termometras, rodantis, kur juda Europos pinigai ir dėmesys. Klausimas, kurį verta užduoti vietos verslui, paprastas: kuri šios naujos tiekimo grandinės dalis galėtų atsirasti čia, Lietuvoje?