OpenAI ir „Google“ AI modelius Kinijos milžinėms tiekia per Singapūrą – legaliai, aplenkiant sankcijas

JAV jau kelerius metus stengiasi sulaikyti Kinijos dirbtinio intelekto pažangą – eksporto kontrolė čipams, juodieji sąrašai bendrovėms, apribojimai pažangiausiems modeliams. Bet liepos 10 d. „Financial Times“ paskelbtas tyrimas parodė, kaip tvarkingai visa ši siena apeinama: OpenAI ir „Google“ pažangius AI modelius tiekia Singapūre registruotoms „Alibaba“, „Baidu“ ir „Tencent“ dukterinėms bendrovėms – toms pačioms grupėms, kurias JAV gynybos departamentas įtraukė į juodąjį sąrašą dėl įtariamų ryšių su Kinijos kariuomene.

Įdomiausia detalė: nieko neteisėto čia nėra. Sandoriai visiškai atitinka galiojančias taisykles. Ir būtent tai daro istoriją tokia svarbią – ji parodo, kad JAV eksporto kontrolės architektūra turi struktūrinę spragą, kurios negalima užlopyti vienu parašu.

Kaip veikia „Singapūro schema“

JAV juodasis sąrašas – vadinamasis Entity List – veikia dviem principais: jis nurodo konkrečius subjektus (pavadinimu) ir konkrečias geografijas (žemyninė Kinija – ribojama). Singapūras į tą sąrašą nepatenka. O Singapūre registruota Kinijos milžinės dukterinė bendrovė teisiškai yra... Singapūro bendrovė.

Ji veikia pagal Singapūro įstatymus, moka Singapūro mokesčius ir gali sudaryti sutartis, kurių jos motininė bendrovė Hangdžou ar Šendžene sudaryti negali. Formaliai tai atskiras juridinis asmuo – todėl, perkant JAV AI paslaugas, sistema mato ne „Alibaba iš Kinijos“, o vietinę Pietryčių Azijos įmonę.

Mechanizmas dar subtilesnis. „Alibaba Cloud“ per savo Singapūro infrastruktūrą jau siūlo „OpenAI suderinamas“ API sąsajas – tai reiškia, kad kūrėjas, statantis ant „Alibaba“ platformos, gali pasiekti architektūriškai tapačius modelius kaip ir tie, kuriuos OpenAI parduoda tiesiogiai, tik nukreiptus per Pietryčių Azijos tarpininką. Panašiai veikia ir „Microsoft“: dėl išskirtinės licencijos ji platina OpenAI modelius per „Azure“ net tuose regionuose, kur pati OpenAI tiesiogiai neparduoda.

Singapūras tapo idealiu mazgu neatsitiktinai. Pati OpenAI 2026 m. įsipareigojo daugiau nei 300 mln. Singapūro dolerių (apie 234 mln. JAV dolerių) taikomojo AI laboratorijai mieste-valstybėje. Ten – duomenų centrai, inžinierių komandos, API infrastruktūra. Tas pats miestas, kuris JAV yra patikimas partneris, kartu tampa ir legaliu kanalu į Kinijos rinką.

Kodėl tai daugiau nei „gudri schema“

Lengva tai pavadinti spraga, bet tiksliau būtų sakyti – tai struktūrinis eksporto kontrolės ribotumas. Sankcijos taikomos subjektams, o technologija plinta gebėjimais. Kai modelis pasiekiamas per API, jį galima nukreipti per bet kurią jurisdikciją, kuri nėra ribojama. Norint tai sustabdyti, reikėtų kontroliuoti ne bendroves, o pačią prieigą prie modelio – o tai gerokai sudėtingesnis politinis ir techninis uždavinys.

Kad situacija nėra vienareikšmiška, rodo ir pačių bendrovių elgesys. Praėjusį mėnesį OpenAI sustabdė API prieigą su „Alibaba“ susijusiems naudotojams – ženklas, kad įmonės pačios jaučia spaudimą ir bando reguliuoti riziką savo rankomis, kol to nepadarė reguliuotojai. Bet tai buvo taškinis, o ne sisteminis sprendimas.

Kas gali pasikeisti – ir kaip greitai

Publikacija JAV jau atgaivino raginimus griežtinti taisykles. Jei Prekybos departamentas nuspręs, kad modelių pardavimas juodajame sąraše esančių firmų Singapūro dukterinėms pažeidžia Entity List tikslą (net jei formaliai ne raidę), visa schema gali sugriūti per naktį. Būtent taip laipsniškai buvo griežtinama ir čipų eksporto kontrolė: pradžioje – konkretūs subjektai, vėliau – jų filialai ir tarpininkai trečiose šalyse.

Kitaip tariant, dabartinė padėtis – ne stabili tvarka, o laikinas balansas, kuris laikosi tol, kol politikai jį toleruoja. Ir tai svarbiausias signalas verslui.

Ką tai reiškia Lietuvos ir Europos įmonėms

Iš pirmo žvilgsnio – tolima geopolitika. Bet praktinė pamoka labai konkreti: „kur ir per ką perki AI“ tampa ne tik technine, o rizikos valdymo problema. Lietuvos ir Europos įmonės naudoja lygiai tuos pačius OpenAI, „Google“ ar „Alibaba Cloud“ modelius, dažnai per tarpininkus ir įvairias jurisdikcijas – ne visada aišku, kur fiziškai veikia infrastruktūra ir kokiam reguliavimui ji priklauso.

Trys praktiški dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

• Tiekimo rizika. Jei tavo produktas remiasi vienu modelio tiekėju ar viena API sąsaja, staigus taisyklių pakeitimas kitame žemyne gali „per naktį“ nutraukti prieigą. Alternatyvus tiekėjas ar galimybė persijungti tampa ne prabanga, o atsparumo klausimu.
• Jurisdikcija svarbu. „OpenAI suderinama“ API nebūtinai reiškia OpenAI. Verta žinoti, kieno infrastruktūra ir kokioje šalyje iš tikrųjų apdoroja tavo duomenis – ypač jei dirbi su jautria informacija.
• Reguliacinis fonas kinta greitai. Tai, kas šiandien legalu, po pusmečio gali būti apribota. Ilgalaikiams sprendimams verta rinktis tiekėjus ir architektūras, kurios atlaiko tokius pokyčius.

Platesnis vaizdas dar įdomesnis. Ši istorija parodo, kad AI eksporto kontrolė realybėje veikia gerokai silpniau, nei skamba pranešimuose spaudai. Modelius, skirtingai nei čipus, sunku fiziškai sustabdyti – jie plinta kaip programinė paslauga, o ne kaip konteineriai uoste. Kol Vašingtonas ieško būdų, kaip užverti duris, Singapūras primena paprastą tiesą: pasaulinėje AI rinkoje sienos yra pralaidesnės, nei atrodo, o verslo sprendimai vis dažniau priklausys ne tik nuo technologijos kokybės, bet ir nuo to, per kokią jurisdikciją ji pas tave atkeliauja.

Šaltiniai: „Financial Times“, „CoinDesk“, „Invezz“, „Il Sole 24 Ore“ (2026 m. liepos 10 d.).